Sitemap

Chillweek.com

 

„Apokalipsė“ ("Apocalypse") - Nowy Teatr, Lenkija

  • , ,
„Apokalipsė“ (
   Renginys nebuvo atnaujintas
NOWY TEATR (Lenkija, Varšuva)

Premjera 2014 09 29

Režisierius – Michał Borczuch
Tekstas ir dramaturgija – Tomasz Śpiewak
Šviesų dailininkė – Katarzyna Łuszczyk
Scenografija ir kostiumai – Dorota Nawrot
Muzika – Bartosz Dziadosz Pleq
Vaidina: Bartosz Gelner, Marek Kalita, Sebastian Łach, Marta Ojrzyńska, Piotr Polak, Jacek Poniedziałek, Halina Rasiakówna, Krzysztof Zarzecki

Trukmė: 2 val.
Spektaklis vyks lenkiškai su vertimu į lietuvių ir anglų kalbas
Vertėja į lietuvių k. Irena Aleksaitė

Italija. Senoji Europa, Vakarų civilizacija ir realiai gyvenusios kultinės jos asmenybės: Pieras Paolo Pasolinis – legendinis kino režisierius, neorealistas, dramaturgas ir poetas, nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Oriana Fallaci – XXa. politinės žurnalistikos ikona, Italijoje dievinta žurnalistė, po prieštaringo straipsnio „Baimė ir išdidumas“, kuriame pranašavo multikultūrinės Europos mirtį, netekusi vos ne visų gerbėjų. Mirusi nuo plaučių vėžio (kaip pati teigė, susirgusi juo ne nuo ištisinio cigarečių rūkymo, o nuo degančių Irako karo metu naftos gręžinių dūmų). Abu savosios kultūrinės aplinkos kritikai, jos pačios sudievinti, jos pačios ir pražudyti. Kas juos sieja ir skiria? Geriau įsižiūrėjus, ta pati Kito, Svetimo baimė. Svetimasis, beje, spektaklyje ir pasirodo – Europai jau gerai atpažįstamu musulmono, teroristo, nelegalaus imigranto pavidalu. Europos laukia mirtis, jos idėjos suicidinės – sako Fallaci – mus pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui. Europos laukia mirtis, aidu atitaria Pasolinis – bet mus pražudys visai ne tai, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia.

Trečioji realiai gyvenusi spektaklio figūra – Kevinas Carteris, Pietų Afrikos fotografas, išgarsėjęs sukrečiančia nuotrauka iš Sudano, anuomet apskriejusia viso pasaulio spaudą. Nuotraukoje – maža iš bado išsekusi mergaitė. Ji pusiau klūpo, pusiau guli. Tai agonija. Greta mergaitės kūnelio kantriai laukia riebus grifas.

Už šį savo darbą fotografas gavo Pulitzerio premiją. O kiek vėliau kažkuris įdėmesnis skaitytojas apie nuotrauką parašė atsiliepimą – „velnias, žmogau, kodėl tu tos mergaitės neišgelbėjai, vietoj to, kad tiesiog fotografuotum?“ Ir pasipylė kaltinimai – nors Kevinas Carteris ir įrodinėjo, kad jį Sudane lydėjo ginkluota palyda, kad jis iššoko su jais tik minutei iš sraigtasparnio, nes ten pernelyg pavojinga, ten kovos veiksmų teritorija. Kaltinimai privedė jį prie nervinės krizės, ir Kevinas Carteris nusižudė.

Kevinas Carteris spektaklyje – tarsi tarpininkas, nepasirenkantis nė vienos pusės. Jis mirė, jau nutuokdamas vienintelę galimybę nemirti. Regis, jis žino šiokią tokią – labai asmenišką, silpną, vos nujaučiamą galimybę, kaip mums visiems išvengti realiai gresiančios Apokalipsės. Ir ta neaiški galimybė turi kažką bendro su empatija. O jei dar paprasčiau – su žmoniškumu ir meile. Gal tai ir yra tikroji Europos tapatybė?

**

Michał Borczuch (g. 1979 m. Krokuvoje) – vienas įdomiausių ir perspektyviausių jaunųjų Lenkijos teatro kūrėjų. Studijavo grafiką Krokuvos menų akademijoje, vėliau baigė režisūrą Krokuvos Dramos meno akademijoje.

Režisieriaus teigimu, jį inspiruoja Anderseno pasakos, Freudo psichoanalizė ir Goethes kūryba. Pirmąjį spektaklį „KOMPOnentai“ pastatė 2004 m. teatro forume baz@rt, spektaklis iš karto buvo įtrauktas į Krokuvos Stary Teatr repertuarą.

Michało Borczucho spektaklių sąraše – A. Fredro „Didelis žmogus mažiems reikaliukams“, G. Büchnerio „Leonsas ir Lena“, O. Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“, „Verteris“ (pagal J. W. Goethe), „Hansas, Dora ir Vilkas“ (inspiruotas S. Freudo svarstymų apie psichoanalizę). 2012 m. Diuseldorfo Schauspielhaus teatre (Vokietija) pastatė spektaklį pagal S. Aleksijevič knygą „Karo veidas nemoteriškas“, vėliau sekė B.M. Kolteso „Sugrįžimas į dykumą“, J. W. Goethes „Faustas“.

2014 m. Michał Borczuch laimėjo The Rolex Mentor and Protégé Arts Initiative stipendiją, skiriamą septyneriems perspektyviausiems jauniems menininkams iš viso pasaulio. Šioje programoje jis pristatė naujojo savo kūrinio – spektaklio „Apokalipsė“ – eskizą Venecijoje, vėliau tapusį Nowy Teatr premjera.

2015 m. Michał Borczuch, ir anksčiau itin palankiai vertintas publikos bei teatro kritikų, sulaukia tikro triumfo: jo spektaklis „Apokalipsė“ pripažintas geriausiu prestižiniame tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji Komedija“ („Boska Komedia“; Lenkija, Krokuva), o 2016 m. kitas jo režisuotas spektaklis „Viskas apie mano motiną“ pelnė to paties festivalio Didįjį prizą.

Spektaklyje naudojamos ištraukos iš paskutiniojo pokalbio su legendiniu kino režisieriumi P. P. Pasoliniu (interviu autoriai – Furio Colombo ir Gian Carlo Ferreti), publikuoto leidykloje Avagliano Editore.

Video anonsas: https://vimeo.com/199570452

NOWY TEATR (Warsaw, Poland)

The performance will have English and Lithuanian subtitles. Translator Irena Aleksaitė.

Director – Michał Borczuch
Text and dramatic composition – Tomasz Śpiewak
Lighting designer – Katarzyna Łuszczyk
Set and costume designer – Dorota Nawrot
Music – Bartosz Dziadosz Pleq
Actors: Bartosz Gelner, Marek Kalita, Sebastian Łach, Marta Ojrzyńska, Piotr Polak, Jacek Poniedziałek, Halina Rasiakówna, Krzysztof Zarzecki.

Premiere 29/09/2014
Duration: 2 hrs.

Italy. The Old Europe, Western civilization and real legendary people who once lived there. Pier Paolo Pasolini – the legendary cinema director, neo-realist, playwright and poet, killed in uncertain circumstances. Oriana Fallaci – iconic political journalist of the XX century, worshiped in Italy, but rejected by her devotees after publishing “The Rage and the Pride” in which she foreshadows the death of multicultural Europe. She died from cancer (in her own words, it was caused not by continuous smoking but by the smoke emitted from oil drillings during the Iraq War.) Both of them were critics of their own cultural environment, both worshiped by it, and eventually killed by it. What connects and separates them? When you look closely, it is the very fear of the Other. Incidentally, the Other appears in the performance in the form a Muslim, a terrorist, and an illegal immigrant that Europe is already familiar with. Fallaci claims that the death of Europe is inescapable; its ideas are suicidal, and tolerance for diversity will be our doom. Pasolini, although agrees that death lies ahead of Europe, is certain that the mass stupidity, unification, and government of the masses will destroy us.
The third real figure of the performance is Kevin Carter, the South African photographer who became famous for his photograph from Sudan which back then was published all over the world. The photograph shows a starved little girl. She is half kneeling, half lying down. True agony. A big vulture waits patiently besides the little girl’s body.
For this work the photographer received the Pulitzer Prize. After some time one observant reader wrote a commentary about the photograph: “Why couldn’t you save that girl instead of taking pictures of her?” Then began the accusations although Kevin Carter tried to explain that he was accompanied by armed officers, and he jumped out of the helicopter just for a minute as it was a dangerous war zone. Accusations lead to him having a nervous crisis, and eventually Kevin Carter committed suicide.
In this performance Kevin Carter acts as an intermediary who chooses neither side. He died being already aware about the only way of escaping death. He seems to know about a very personal, weak and faintly suspected mean of avoiding the imminent Apocalypse. And this unclear possibility has something to do with empathy. To put it simply, it is related to humanity and love. Perhaps this is the true identity of Europe?
**
Michał Borczuch (born in 1979 in Krakow) is one of most interesting and promising young figures of Polish theatre. He studied Graphic Arts at the Academy of Fine Arts of Krakow, and completed Theatre Directing studies at the Academy of Dramatic Arts.

According to the director himself, he is inspired by the fairy tales of Andersen, psychoanalysis of Freud and the works of Goethe. He directed his first performance “KOMPOnents” (2004) in the theatre forum baz@rt, and it was immediately included the repertoire of Stary Teatr of Krakow.
The list of performances directed by Michał Borczuch include “A Great Man For a Small Business” by A. Fredro, “Leonce and Lena” by G.Büchner, “Picture of Dorian Gray” by O.Wilde, “Werther” (based on a novel by Goethe), “Hans, Dora and the Wolf Man” (inspired by S.Freud’s thoughts on psychoanalysis). In 2012 he debuted on the stage Düsseldorf’s Schauspielhaus (Germany) where he produced a performance based on the novel “The Unwomanly Face of War” by S. Alieksiyevich. Later he directed stage adaptation of “Return to the Desert” by B.M. Koltès and “Faust” by J.W.Goethe.
In 2014 Michał Borczuch won the scholarship of The Rolex Mentor and Protégé Arts Initiative Programme awarded to seven most perspective young artists from all over the world. In this programme in Venice he presented a fragment from his new performance “Apocalypse” which was later premiered in Nowy Teatr.
In 2015 Michał Borczuch continued to be praised by public and theatre critics: in the prestigious international theatre festival “Divine Comedy” (“Boska Komedia“; Poland, Krakow), “Apocalypse” won in the Best Performance category; his other performance “All About my Mother” won the Great Prize in the same festival.
The performance includes fragments from the last interview with the legendary cinema director P. P. Pasolini (authors of the interview Furio Colombo and Gian Carlo Ferreti) published by Avagliano Editore.

Trailer: https://vimeo.com/199570452

„Apokalipsė“ ("Apocalypse") - Nowy Teatr, Lenkija. 2017-06-10 18:30:00 - .
Attending: 68 (men: 100%, moterys: 0%)
Perþiûrëti ðá ávyká "Facebook"!  Click here
ATTENDING:

Renginio dalyviai

68 LANKYTI

Bûk pirmas, po daugiau savo dienoraðtá ir

Pridëti ðá praneðimà
Narës  |  Feedback
Copyright | Terms of Service | Privacy Policy